- švelpti
- 1 švel̃pti, -ia, -ė (plg. la. svelpt)
1. N, BzBkVIII137(Prk), LKII127(Škn), Akm, Vgr, Užv, Rdn žr. 1 švilpti 1: Ka pradėjo vaikizgaliai an kiemo švel̃pti! Krš. Senas vyras, ir švel̃pa Pp. Kažin kas ten švel̃pia? Grz. Švelpdami susišaukdavę piktas dvasias BsMtII147(Sln). ^ Švelpia kai velniai po peklą Sln. ║ Švelpa piščiolkelės (švilpynės) M.Valanč. | refl.: Nèšvelpas tavo zabovikė DūnŽ. ║ Nesa visi, kurie per Babiloniją praeis, nusistebės ir švelps ant visų jos vargų BBJer50,13. Visi tavo neprieteliai … švelpia pryš tave, rodo dantis BBRd2,16. ║ žr. 2 švilpėti: Tavo žodžiai iš dulkių (iš po žemių) švilpės (paraštėje šnibždės, švibždės, švelps) BBIz29,4. Jeng tavo kalba iš dulkių švelptų CII994.
2. žr. 1 švilpti 6: Švel̃pa vėjis po trobą Krš. Šis teip lėkęs, teip lėkęs – tik švelpiąs vėjas pagal ausis Sln.
3. žr. 1 švilpti 7. | prk.: Leka laikas švel̃pdamas (greitai) – vis arčiau grabo Krš. Švelpdamì leka piningai, negal sutūrėti Krš.
4. žr. 1 švilpti 9: Švel̃pa su vėjais nu kalno [slidininkai] Krš. ║ Žmogaus gyvenimas švelptè prašvelpa, nieko nejuntas Krš.
5. žr. 1 švilpti 12: Švel̃pk visus šlamus iš trobos DūnŽ.
◊ švel̃pia [vė́jai] galvojè (po gálvą) apie nerimtą, lengvabūdį žmogų: Vyrai neremti, vė́jai vis po gálvas švel̃pa, nors [būtų] i seniausis Krš. Vyrų galvosè švel̃pa – tūkstantėms leka į putbolą vypsoti, i ka da ramiai sėdėtų! Krš.\ švelpti; atšvelpti; įšvelpti; iššvelpti; nušvelpti; pašvelpti; prašvelpti; prišvelpti; sušvelpti
Dictionary of the Lithuanian Language.